Automobilių maršrutai

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A1 (71km)

A1

Vienos dienos kelionė

JAŠIŪNAI (Jašiūnų dvaras, Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinės, Šv. Onos bažnyčia) – BUIKŲ KAIMAS (Levandų uostas (iš anksto susitarus)) – VILKIŠKĖS (Vikiškių dvaras) – MERKINĖ (Paulavos respublika) –TABARIŠKĖS (Apaštalo Mykolo (seniausia rajono) bažnyčia, svirnas, liaudies tapytojos Anos Krepštul muziejus) – MIKNIŠKĖS (stačiatikių cerkvė) – TURGELIAI (bažnyčia, Kobilinskių koplyčia (kapinėse), kraštotyros muziejus (gimnazijos patalpose)) – AKMENYNĖ (bažnyčia) – ŠALČININKAI (miesto aikštė, A. Mickevičiaus paminklas, Vagnerių rūmai) – JAŠIŪNAI.

Vienos dienos kelionė. 68,5 km

Jašiūnų dvaras

DSC_0517       DSC_8589       DSC_9242

Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai. Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas. Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnus paveldėjo jo sūnus Konstantinas, paskutiniais dvaro savininkais buvo Aleksandras ir Ana iš Balinskių Peresvet-Soltanai. DAUGIAU

Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės

        

Labai vertingas paminklas Jašiūnuose yra Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės, esančios miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante. Čia 1830 m. pirmas buvo palaidotas dvaro šeimininkas Jonas Sniadeckis. Kapinaitėse suskaičiuojama 18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756-1830), istorikas M. Balinskis (1824-1902), psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis (1824-1902) ir jų artimieji. DAUGIAU

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia

DSC_0749-Edit

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams – 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a.  pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų. Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia. Ši kukli medinė bažnyčia – Jašiūnų miestelio puošmena. DAUGIAU

Buikos. Levandų uostas

       

Dano ir Aurelijos Arlauskų šeimos širdies ir proto vaisius, įkurtas Buikų kaime. Pirmasis levandos krūmelis pasodintas 2013 m . Dabar čia – 3000 levandų krūmeliai, taip pat gausiai žydi šeimininkų sodintos rugiagėlės. Levandų uoste rasite ramybę, jaukumą, šilumą ir labai daug šviesos. Tiek fizinės, tiek dvasinės… Jaukiame namelyje su malonumu apsistoja sodyboje besilankantys svečiai, galintys čia mėgautis visiška autonomija. Norint apsilankyti LEVANDŲ UOSTE, tartis iš anksto tel. (+370) 687 16508 arba el.p. paulavosrespublika@gmail.com

Vilkiškių dvaras

DSC_0641       zzz_8513       zzz_8526

Medinės architektūros dvarą Merkio slėnyje 1847 metais pastatė bajorai Domochovskiai. Jie dvaro rūmus – stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės – papuošė mezoninu su dviaukščiu portiku. Kiekvienas aukštas buvo paremtas graikščiomis kolonomis, į namus vedė platūs laiptai, o nuo langų kaskadomis krito mediniai raižiniai. Rūmus juosė parkas su liepų ir ąžuolų alėjomis, didingais maumedžiais. Bet už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia Domochovskių dvarą konfiskavo. Sovietmečiu čia veikė mokykla. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis dvaras renovuotas 2015 m. 2019 metais vyko teritorijos sutvarkymo darbai. Ateityje dvare planuojama įrengti jaunimo centrą. DAUGIAU

Merkinė. Paulavos Respublika

DSC_0512       DSC_0431       DSC_0544-Edit

1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų. DAUGIAU

Mikniškės

          

Mikniškių kaime, vietinių vadinamo Michnovu, jau seniai gyvena išskirtinė stačiatikių bendruomenė. Mikniškės – sena dvaravietė, minima nuo 1850 m. Dvarininkai Koreckiai čia pastatė medinę cerkvę. Bendruomenė susibūrė 1920–1922 m. Koreckių dvare, kai šventikui Pontijui Rupyševui pavyko atversti į stačiatikių tikėjimą tris dvarininko Osipo Koreckio dukteris – Anastasiją, Mariją ir Varvarą. Tai unikali religinė stačiatikių bendruomenė, gyvenanti gana uždarai ir besiverčianti žemės ūkiu, iki šiol ji praktikuoja gyvenimą „arti gamtos“, rūpinasi dvasiniais reikalais. Bendruomenė turi savo biblioteką, muziejų, į kurį verta užeiti ir iš vietinių išgirsti istorijų. Kaimą puošia Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (pastatyta 1917 m.).

Turgeliai. Kobilinskių mauzoliejinė koplyčia

DSC_0278       DSC_1028       DSC_0279

Tai darnių formų, klasicizmo stiliaus pastatas. Jis turi rotondinį bokštą su kupolu ir priestatus iš šonų. Koplyčios, kuri iš lauko akmenų buvo sumūryta 1850 m., viduje ir dabar išlikę dekoro elementų, o XIX a. ją puošė ypač daug paveikslų ir skulptūrų. DAUGIAU

Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

DSC_0268    DSC_0535       turgeliu baznycia

Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą. Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje. DAUGIAU

Pavlo Ksavero Bžostovskio kraštotyros muziejus (veikia Turgelių P. K. Bžostovskio gimnazijos patalpose)

               

Plačiau susipažinti su šlovinga Turgelių istorija galima Turgelių Pavlo Ksaverio Bžostovskio kraštotyros muziejuje, kurio ekspoziciją sudaro 7 sekcijos ir kuriose yra apie 3000 eksponatų.  Muziejuje eksponuojami Pavlovo Respublikos dvaro rūmų papuošimų fragmentai, leidiniai, dokumentai. Jame galima pamatyti liaudies buities reikmenis bei daug kitų įdomių daiktų, susijusių su Turgelių apylinkėse kadaise gyvenusiomis žymiomis asmenybėmis.

Darbo laikas: Pirmadienis – penktadienis nuo 8.00 iki 15.00 val. Tel. 8 (380) 41383 DAUGIAU

Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

DSC_0374       DSC_0391       DSC_0392

Tai viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda. Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti  arnotai.  DAUGIAU

Anos Krepštul muziejus

DSC_0347       muziejus-anakrepstul-4       muziejus-anakrepstul-6

Lietuvoje ir už jos ribų žinoma liaudies menininkė Ana Krepštul (1932-2007) visą gyvenimą praleido gimtajame Tabariškių kaime. Nuo vaikystės dėl ligos ji negalėjo vaikščioti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkė nesikėlė iš lovos. Dievas jai pagailėjo sveikatos, bet apdovanojo talentu. Nepaisant ligos dailininkė savamokslė nutapė per 3,5 tūkstančio paveikslų. Jos kūriniai– portretai, natiurmortai, peizažai, sakraliniai paveikslai– buvo eksponuoti įvairiose parodose, jų yra įsigiję muziejai, privatūs kolekcininkai ir bažnyčios. DAUGIAU

Akmenynė. Akmenynės Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

     

Pastatyta 1928 m. Pamaldos laikomos lenkų kalba. Priklauso Turgelių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijai. DAUGIAU

Šalčininkai

          

Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo.

Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines. 1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“.

Vagnerių rūmai

DSC_9014       DSC_9050       DSC_8976

Svarbiausias Šalčininkų miesto kultūros paveldo objektas. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A2 (106km)

Informacija ruošiama

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A3 (48km)

A3

ŠALČININKAI (miesto aikštė, A. Mickevičiaus paminklas, Vagnerių rūmai)POŠKONYS (gatvinis kaimas, Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras, Poškonių pilkapynas, Gribiškių ąžuolas, Grybiškių pušis, Rimašių akmenynas, mitologiniai akmenys Jankelis ir Jankeliukas) –RIMAŠIAI – BEČIONIŲ PILIAKALNIS – DIEVENIŠKĖS (bažnyčia, mitologinis akmuo Mokas, švedų koplytėlė) – GAUJOS MOKOMASIS TAKAS – NORVILIŠKĖS (pilis, bažnyčia).

Vienos dienos kelionė. 57 km

Šalčininkai

              

Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą. Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“. Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo.

Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines. 1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“.

Vagnerių rūmai

DSC_8976       DSC_9050       DSC_9014

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Poškonys

       

Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Tuo metu kaimas priklausė Arlaviščių dvarui, dvarininkui Jonui Žemlai. Pagal sodybų ir pastatų išdėstymą kaimavietė yra gatvinė, rėžinė, užstatyta vienpusiai. Žmonės nuo seno namus ir sodybas puošdavo savo rankomis išgražintais dirbiniais. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertinga yra senoji gatvė. Sodybos statytos XIX a. pabaigoje.

Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras

DSC_9206       DSC_9096       DSC_9086

Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras įrengtas atstatant senosios Poškonių mokyklos pastatą ant esamų pamatų, atkuriant autentiško pastato tūrį ir fasadinę išraišką. Nedideliame muziejuje galima pamatyti XIX-XX a. a. indus ir ūkio įrankius, surinktus Dieveniškių apylinkėse. Informaciniame centre taip pat veikia audimo staklių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių ir rinktinių raštų juostų rinkinių ekspozicija. Taip pat Jūs galite apžiūrėti akmeninių skulptūrų parkelį, užsisakyti ekskursijos vadovą, įsigyti informacinių leidinių apie parką. DAUGIAU

Poškonių pilkapynas

DSC_9638       DSC_9597       DSC_9600

Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai. Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai. DAUGIAU

Grybiškių ažuolas

DSC_9642       DSC_9692       DSC_9672

Tai didžiausias ir seniausias Dieveniškių istorinio regioninio parko ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. DAUGIAU

Grybiškių pušis

       

Grybiškių pušis. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis – pušis paprastoji. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Pušis labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Gribiškių pušies amžius apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas. Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonis ir Jurgelionis. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais.  DAUGIAU

Rimašių akmenynas

       

Viena iš parko teritorijoje esančių vertybių – grupių akmenys, rieduliai. Mūsų krašto žmones nuo seno supo akmenys. Juos naudojo buityje, statybose, kultiniuose dalykuose. Parko teritorijoje yra 4 paveldo objektai – akmenys, apie kuriuos sukurta nemažai padavimų ir legendų. Išlikusi aikštelė su iš melioruojamų laukų suvežtais akmenimis yra melioracijos vajaus liudininkas. Akmenys iš aplinkinių melioruojamų laukų buvo vežami į tam tikrą teritoriją, suguldomi eilėmis. Tikriausiai buvo planuojama juos sprogdinti ir naudoti statybose.

Mitologiniai akmenys „Jankelis“, Jankeliukas“

        

(54.249527, 25.608542). Ledynės epochos gamtos paminklai yra mitologiniai akmenys. Didžiulių akmenys Jankelis ir Jankeliukas guli prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės. „Jankelis“ yra net 2,5 iš 3,6 m dydžio, siekia 1,3 m aukštį, „Jankeliukas“ šiek tiek mažesnis ir siekia 1,2 m aukštį. Pasak legendos, tai yra du muzikantai, kurie grįždami iš vestuvių nusprendė pailsėti. Sakoma, kad tam tikru laiku akmenys rasoja ir „ašaroja”. DAUGIAU

Rimašių gatvinis kaimas

DSC_9850       DSC_0266       

Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. DAUGIAU

Bėčionių piliakalnis

DSC_9858       DSC_9697       DSC_9700

Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.). DAUGIAU

Dieveniškės

              

Miestelis įdomus istoriniu ir architektūriniu požiūriu. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais.

Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos rožantinės bažnyčia

DSC_9931       

Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui. Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai. DAUGIAU

Švedų koplytėlė

       

Švedų koplyčia (unikalus objekto kodas – 37108) yra Dieveniškių miestelyje Subotnikų gatvėje. Pagrindiniai duomenys: a) aukštis – 6 m; b) objekto reikšmingumo lygmuo – vietinis; c) teritorijos plotas – 187 kv. m; d) amžius – XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą koplyčia įtraukta 2013 m. Švedų koplyčios atsiradimas siejamas su Švedų tvanu 1655–1660 m., kai buvo nusiaubtas Dieveniškių mstl., bei su 1700–1721 m. Šiaurės karu. Dieveniškių apylinkėse yra ir daugiau vietovardžių, susijusių su švedais: Švedų miškas, Švedų brasta. Nuo seno vietiniai žmonės pilkapius vadino „švedų kapais“.

Gaujos mokomasis takas

              

(54.179152, 25.660841) Gaujos mokomasis takas laikomas vienu iš pačių gražiausių pažintinių takų Lietuvoje. Takas buvo įrengtas siekiant lankytojams pristatyti ypač vertingą Gaujos upės slėnį. Take iš viso yra 18 informacinių stendų, pasakojančių apie vietos florą ir fauną. Tako ilgis – 1,7 km.

Norviliškių pilis

              

Norviliškių vietovė yra vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, apie 12 km į rytus nuo Dieveniškių, visai šalia Baltarusijos sienos. Nors paparastai minimas  tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas. Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje. Jame buvo valgomasis su žalių koklių krosnimi ir 4 langais, taip pat buvo 6 aruodai grūdams supilti, antrame aukšte – miegamasis, kamara. Pastato apačioje buvo du rūsiai, dar du rūsiai – po bokštais. Visas pastatas buvo dengtas čerpėmis ir skiedromis. 1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai – po keturis iš LDK ir Lenkijos Karalystės. Deja, vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės. 1900-1915 m. pastate gyveno Žemės ūkio mokyklos studentės. 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas DAUGIAU

Norviliškių Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčia

       

Pastatyta 1929 metais parapijiečių lėšomis. Bažnyčia sudėtingos konfigūracijos, vienabokštė, su penkiasiene apside ir bokšteliu. Centrinė nava dvigubai aukštesnė už šonines. Prie bažnyčios stovi mūrinė varpinė (XVII a. vidurys).

Stakų ąžuolas

Ąžuolo kamieno apimtis 4,9 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 24 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus Stakų ąžuolui apie 1000 metų.

Stakų konglomeratų luistai

       

Stakų luistai tai smėlio ir žvyro konglomeratai. Geologinį objektą sudaro 2 luistai, gulintys vienas šalia kito ant kalnelio, apaugusio medžiais, viršūnės. Luistų matmenys – didesnis pusmėnulio formos – ilgis apie 17 m, plotis iki 3 m, aukštis apie 1,5 m, mažesnis – stačiakampio formos 6 m x 5 m, aukštis iki 0,7 m.

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A4 (43km)

a4
A4

ŠALČININKAI – ŪTA (4,5 km) – STAKAI (9 km) – DAINAVĖLĖ (4,5 km) – POŠKONYS (7,5 km) – RIMAŠIAI (3,5 km) – BĖČIONYS (3,5 km) – DIEVENYŠKĖS (3,5 km) – ŽIŽMAI (3,5 km) – KRAKŪNAI (3,5 km)

Vagnerių rūmai

DSC_8976       DSC_9050       DSC_9014

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Stakų pilkapynas

Tai didžiausias Dieveniškių krašto pilkapynas (42 pilkapiai). Pilkapiai išsidėstę šiaurės–pietų kryptimi ištęstos trapecijos formos, maždaug 150 m ilgio, 50–90 m pločio plote. Tame pačiame lauke 1952 m, užfiksuotas I tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. 1952 m. tyrinėti 9 pilkapiai. Iš viso juose rasta I4 degintinių kapų; IX pilkapyje – net 5 iš jų. Rytinėje pilkapyno dalyje, pilkapiuose su akmenų vainikais, buvo laidojama V VI a. Vakariniame pilkapyno pakraštyje, iš smėlio supiltuose pilkapiuose su vienu–keliais grioviais papėdėje, rasta X-XII a. kapų. Iš jų minėtinas penktasis IX pilkapio kapas, šiame lobių ieškotojų apardytame kape archeologai dar rado XII a. būdingų: žiestos keramikos fragmentų, ylą, vytinės antkaklės ir žalvarinės apyrankės dalių, kelių rūšių rytų slavų gentims būdingų karolių, žalvarinį antsmilkinio žiedą.

Stakų ąžuolas

Stakų ąžuolas suformavęs gražią, plačiai išsikerojusią kūgio formos ir žemai esančią lają. Tai tipiškas medžio, kuris augo atvirame kraštovaizdyje, pavyzdys. „Laisvai“ augančių medžių laja prasideda žemai, ji būna plati, tanki, turi daug storų šakų. Taip yra todėl, kad pavieniams medžiams nereikia konkuruoti dėl šviesos ir erdvės. Jie gali plačiai „išskleisti“ šakas ir taip gauti daugiau šviesos. Ąžuolo kamieno apimtis 4,90 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 24 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus Stakų ąžuolui apie 1000 metų. DAUGIAU

Dainavėlės kalva

Dainavėlės kalva – tai aukščiausia Dieveniškių istorinio regioninio parko ir Šalčininkų rajono vieta. Jos aukštis – 262,2 metrai virš jūros lygio. Pamatyti kalvą galėsite įvažiavę į Stakų kraštovaizdžio draustinį.

Poškonių etnografinis muziejus

DSC_9206       DSC_9096       DSC_9086

Poškonių etnografinis muziejus (Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras) įrengtas atstatant senosios Poškonių mokyklos pastatą ant esamų pamatų, atkuriant autentiško pastato tūrį ir fasadinę išraišką. Nedideliame muziejuje galima pamatyti XIX-XX a. a. indus ir ūkio įrankius, surinktus Dieveniškių apylinkėse. Informaciniame centre taip pat veikia audimo staklių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių ir rinktinių raštų juostų rinkinių ekspozicija. Taip pat Jūs galite apžiūrėti akmeninių skulptūrų parkelį, užsisakyti ekskursijos vadovą, įsigyti informacinių leidinių apie parką. DAUGIAU

Poškonių pilkapynas

DSC_9638       DSC_9597       DSC_9600

Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai. Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai. DAUGIAU

Grybiškių ažuolas

DSC_9642       DSC_9692       DSC_9672

Tai didžiausias ir seniausias Dieveniškių istorinio regioninio parko ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. DAUGIAU

Grybiškių pušis

Grybiškių pušis. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis – pušis paprastoji. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Pušis labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Gribiškių pušies amžius apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas. Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonis ir Jurgelionis. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais. Objektas patogus lankyti, nes yra šalia parko turistinių pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutų. DAUGIAU

Rimašių gatvinis kaimas

DSC_9850       DSC_0194       DSC_0266

Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. DAUGIAU

Bėčionių piliakalnis

DSC_9858       DSC_9697       DSC_9700

Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.). DAUGIAU

Dieveniškių urbanistikos kompleksas

        

Dieveniškės – istoriniu ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais. DAUGIAU

Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos rožantinės bažnyčia

DSC_9931

Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui. Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai. DAUGIAU

Mitologiniai akmenys „Jankelis“, Jankeliukas“, „Mokas“, „Užkeikta svodba“

        

Ledynės epochos gamtos paminklai yra mitologiniai akmenys. Didžiulių akmenys Jankelis ir Jankeliukas guli prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės. „Jankelis“ yra net 2,5 iš 3,6 m dydžio, siekia 1,3 m aukštį, „Jankeliukas“ šiek tiek mažesnis ir siekia 1,2 m aukštį. Pasak legendos, tai yra du muzikantai, kurie grįždami iš vestuvių nusprendė pailsėti. Sakoma, kad tam tikru laiku akmenys rasoja ir „ašaroja”. Šaltinių akmuo (kitaip „Užkeikta svodba“) yra Zajašiškių miško vietovėje netoli Žižmų. Pasakojama, kad šis akmuo esąs jaunosios motinos prakeiktas vestuvininkų pulkas. 2 km nuo „Užkeiktos svodbos“ Dieveniškių miško pilkapyno teritorijoje yra stulpo formos akmuo „Mokas“. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad jis turi gydomųjų galių ir ėjo prie jo gydyti ligų, prašė atitolinti nelaimes. DAUGIAU

Žižmų etnografinis kaimas

etnografiniai-žižmai-1

Kaimas įsikūręs tarp Gaujos upės intako Berželio ir šiaurinėje pusėje esančios aukštumos, prie Dieveniškių – Geranainių kelio. Nuo Žižmų kaimo iki rajono centro 30 km, iki Dieveniškių miestelio- 3 km. Istorijos šaltiniuose minima, kad jau 1385 m. Dieveniškių vardą mini Kryžiuočių ordino žvalgai, čia jau buvęs dvaras – aplinkinių teritorijų feodalinis centras, neginčijama, kad ir Žižmų kaimas įėjęs į dvaro valdas. Seniausiame žinomame Žižmus mininčiame istoriniame 1737 m. dokumente nurodoma, kad kaime gyveno 7 šeimos. Sodybų gerokai padaugėjo XVIII a. antroje pusėje (1775 m. jų jau 13). XIX a. viduryje, prieš panaikinant baudžiavą, kaimavietė jau buvo visiškai susiformavusi. Nuo pat kaimo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose XVIII a. pradžios iki šiol minima Šilabritų pavardė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime veikė „Ryto“ draugijos globojama privati 4 klasių pradžios mokykla, Šv. Kazimiero draugijos skyrius, buvo lietuviška skaitykla. Kaimo sodybos skiriasi sklypo forma, pastatų vieta gatvės atžvilgiu, skaičiumi bei jungimu, tvorų padėtimi. DAUGIAU

Memorialinė vieta Gintarui Žaguniui atminti Krakūnuose

memorialine-zaguniui-1

G.Žagunis gimė 1957 metais Pakruojo rajone, mokėsi Trakuose ir Lentvaryje. Baigęs Vilniaus statybos technikumą dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje. Pasienio tarnybą G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkritį. 1991 m. vasarį buvo paskirtas Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki savo žūties budėjo Krakūnų kelio poste. Tuo metu SSRS kariškiai padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbusius pareigūnus. 1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarius pavojingai situacijai buvo nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį G. Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę. 2004 m. lapkritį G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas – ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų. DAUGIAU

Scroll to Top