Automobilių maršrutai

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A1 (71km)

a1
A1

ŠALČININKAI – JAŠIŪNAI (17 km) – VILKIŠKĖS (12 km) – TURGELIAI (10 km) – TABARIŠKĖS (5 km) – AKMENYNĖ (16 km) – ŠALČININKAI (11 km)

Vagnerių rūmai

DSC_9014       DSC_9050       DSC_8976

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Jašiūnų dvaras

DSC_0517       DSC_8589       DSC_9242

Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus Karolio Podčašinskio projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai. Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas. Jašiūnai buvo svarbus praėjusio amžiaus kultūros centras – čia gyveno ir lankėsi daug žymių to meto žmonių. Balinskiai rūpinosi ir pramonės plėtra, todėl XIX a. Jašiūnuose pradėtas medienos perdirbimas – veikė lentpjūvės, terpentino fabrikas, vėliau pastatyta kalvė ir vario liejykla. Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnus paveldėjo jo sūnus Konstantinas, paskutiniais dvaro savininkais buvo Aleksandras ir Ana iš Balinskių Peresvet-Soltanai. DAUGIAU

Jašiūnų parkas

Jašiūnų parkas, pradėtas sodinti dar prieš rūmų statybą. Parkas užima 11 ha. Tai vienas gražiausių Lietuvos klasicistinių peizažinių parkų, kuris driekiasi palei Merkį. Želdynai sudaro plastiško silueto masyvus, tarp kurių – erdvios vejos, užimančios daugiau kaip pusę parko teritorijos (apie 6 ha). DAUGIAU

Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės

Labai vertingas paminklas Jašiūnuose yra Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės, esančios miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante. Čia 1830 m. pirmas buvo palaidotas dvaro šeimininkas Jonas Sniadeckis. Kapinaitėse suskaičiuojama 18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756-1830), istorikas M. Balinskis (1824-1902), psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis (1824-1902) ir jų artimieji. DAUGIAU

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia

DSC_0749-Edit

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams – 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a. pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų. Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia. Ši kukli medinė bažnyčia – Jašiūnų miestelio puošmena. DAUGIAU

Kobilinskių koplyčia

DSC_0278       DSC_1028       DSC_0279

Tai darnių formų, klasicizmo stiliaus pastatas. Jis turi rotondinį bokštą su kupolu ir priestatus iš šonų. Koplyčios, kuri iš lauko akmenų buvo sumūryta 1850 m., viduje ir dabar išlikę dekoro elementų, o XIX a. ją puošė ypač daug paveikslų ir skulptūrų. DAUGIAU

Pavlovo respublika

DSC_0512       DSC_0431       DSC_0544-Edit

Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė priklausė ne vienai didikų šeimai: Radvilų, Sluškų, Potockių, Duninų, Sanguškų, Korsakų. 1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų. DAUGIAU

Vilkiškių dvaras

DSC_0641       zzz_8513       zzz_8526

Medinės architektūros dvarą Merkio slėnyje 1847 metais pastatė bajorai Domochovskiai. Jie dvaro rūmus – stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės – papuošė mezoninu su dviaukščiu portiku. Kiekvienas aukštas buvo paremtas graikščiomis kolonomis, į namus vedė platūs laiptai, o nuo langų kaskadomis krito mediniai raižiniai. Rūmus juosė parkas su liepų ir ąžuolų alėjomis, didingais maumedžiais. Bet už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia Domochovskių dvarą konfiskavo. Sovietmečiu čia veikė mokykla. Šiuo metu dvaras rekonstruojamas. Vėliau jis duris atvers kultūriniams renginiams, edukacinėms programoms. DAUGIAU

Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

DSC_0268    DSC_0535       turgeliu baznycia

Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą. A.Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje. DAUGIAU

Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

DSC_0374       DSC_0391       DSC_0392

Tabariškių medinė Šv. Arkangelo mykolo bažnyčia – viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda. Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. DAUGIAU

Pavlo Ksavero Bžostovskio kraštotyros muziejus

Su šlovinga Turgelių istorija galima susipažinti P.K. Bžostovskio kraštotyros muziejuje, kuriame eksponuojami Respublikos dvaro rūmų architektūriniai elementai, dokumentai ir leidiniai apie Paulavą. Muziejaus ekspoziciją sudaro 7 sekcijos, kuriuose yra apie 3 000 eksponatų: unikalių žemėlapių, dokumentų, itin retų knygų, maldaknygių, dvaro apyvokos daiktų. DAUGIAU

Anos Krepštul muziejus

DSC_0347       muziejus-anakrepstul-4       muziejus-anakrepstul-6

Tabariškių daugiafunkciniame centre veikia liaudies tapytojos Anos Krepštul (1932-2007) muziejus. Ligota moteris per gyvenimą nutapė daugiau kaip 3 500 grožiu, gėriu ir ramybe alsuojančių paveikslų. 50 iš jų eksponuojama muziejuje, kiti pateko į kolekcijas Lietuvoje, Lenkijoje, JAV, Anglijoje, kitose šalyse. Jie puošia ir Rusijos Rostovo prie Dono bei Vitebsko Baltarusijoje bažnyčias. Atkurtas ir meninės kambarys. Jame galima pamatyti vežimėlį, kuriame sėdėdama menininkė tapė jos paveikslus. DAUGIAU

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A2 (106km)

a2
A2

ŠALČININKAI – JAŠŪNAI (17 km) – RŪDNINKAI (12 km) – RŪDNINKŲ GIRIOS BIOSFEROS POLIGONAS (8 km) – ŽYGMANTIŠKĖS ( 14,5 km) – EIŠIŠKĖS (20 km) – BUTRIMONYS (16 km) – KANIŪKAI (7,5 km) – ŠALČININKAI (11 km)

Vagnerių rūmai

DSC_8976        DSC_9050       DSC_9014

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Jašiūnų dvaras

DSC_0517       DSC_9242       DSC_8589

Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus Karolio Podčašinskio projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai. Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas. Jašiūnai buvo svarbus praėjusio amžiaus kultūros centras – čia gyveno ir lankėsi daug žymių to meto žmonių. Balinskiai rūpinosi ir pramonės plėtra, todėl XIX a. Jašiūnuose pradėtas medienos perdirbimas – veikė lentpjūvės, terpentino fabrikas, vėliaus pastatyta kalvė ir vario liejykla. Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnus paveldėjo jo sūnus Konstantinas, paskutiniais dvaro savininkais buvo Aleksandras ir Ana iš Balinskių Peresvet-Soltanai. DAUGIAU

Jašiūnų parkas

Jašiūnų parkas, pradėtas sodinti dar prieš rūmų statybą. Parkas užima 11 ha. Tai vienas gražiausių Lietuvos klasicistinių peizažinių parkų, kuris driekiasi palei Merkį. Želdynai sudaro plastiško silueto masyvus, tarp kurių – erdvios vejos, užimančios daugiau kaip pusę parko teritorijos (apie 6 ha). DAUGIAU

Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės

Labai vertingas paminklas Jašiūnuose yra Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės, esančios miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante. Čia 1830 m. pirmas buvo palaidotas dvaro šeimininkas Jonas Sniadeckis. Kapinaitėse suskaičiuojama 18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756-1830), istorikas M. Balinskis (1824-1902), psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis (1824-1902) ir jų artimieji. DAUGIAU

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia

DSC_0749-Edit

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams – 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a. pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų. Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia. Ši kukli medinė bažnyčia – Jašiūnų miestelio puošmena. DAUGIAU

Rūdninkų Švč. Trejybės bažnyčia

DSC_1003       DSC_1028-HDR       DSC_1012

Rūdninkai – kaimas dešiniajame Merkio krante, Rūdninkų girioje, įsikūręs prie senojo Vilniaus-Krokuvos kelio. XV-XVII a. Rūdninkų giria buvo karališkos medžioklės rezervatas, kur kunigaikštis Kazimieras pastatė medžiotojų namus. 1470 metais kunigaikštis įsakė medžioklės dvare aplinkinių kaimų parapijiečiams pastatyti koplyčią. Deja, ji sudegė, tad kaimo gyventojai panoro turėti bažnyčią. Atsirado ir dingstis: pašautas lokys užpuolė kunigaikštį, bet valdovą išgelbėjo padėjėjas. Bažnyčią pastatė Kazimiero sūnus Žygimantas Senasis ir papuošė kunigaikščio išgelbėjimo votu „Lokio letena“. XVI a. joje buvo nakčiai pastatytas karstas su karalienės Barboros Radvilaitės palaikais, kai gedulingos eitynės ją lydėjo iš Krokuvos į Vilnių. XVII a. viduryje maldos namus ir medžioklės dvarą sudegino Rusijos kazokai. Dabartinė medinė bažnyčia stovi nuo 1790 metų. XIX a. viduryje ją puošė iš uždarytos Trakų bernardinų bažnyčios pervežtas altorius. Šiuo metu joje kabo ant medžio lentų tapyti XVII a. paveikslai „Marija su kūdikiu“ ir „Šventoji šeima“, XVIII a. taip pat ant medžio tapytas paveikslas „Kristaus apraudojimas“, XIX a. altorius su medžio skulptūromis. DAUGIAU

Kontinentinės kopos Rūdninkų girioje

DSC_0208       DSC_0978       DSC_0158

Rūdninkų giria yra vieno didžiausių Lietuvoje masyvų – Rūdninkų miškų, kurių plotas siekia 26 tūkst. ha – dalis. Girios biotopų kompleksas yra viena vertinigiausių rajono teritorijų. Keliaujant po Rūdninkų giria susidaro įspūdis, kad patenki į užburtą teritoriją, iš kurios jau nebeišeisi. Apsidairai – aplink giria, pakeli galvą – pro medžių viršūnes įžiūri tik dangaus lopinėlį, įsiklausai – tolumoje klykauja paukščiai, šlama medžių lapai, nuo vėjo lenkiasi pušys, atrodo, kad prie tavęs artinasi lokys… Girioje išgyveni ir kitų dar nepatirtų jausmų. Ties Žygmantiškėmis iki 30 m aukščio iškyla kontinentinės kopos. Atvira smėlio plynė, suformuota nuo nuolat mėtomų bombų sukeltų gaisrų, yra unikalus kontinentinių smėlynų darinys. DAUGIAU

Šulnio, Gulbino, Kernavo ežerai

puszcza 074       puszcza 053       puszcza 075

Rūdninkuose yra trys ežerai. „Kernavo“ ežerą (81 ha) iš visų pusių supa pelkės, daugiausia juodalksniais arba žemaūgėmis pušelėmis apaugusios žemapelkės. Netoli poligono esantis „Šulnio“ ežerėlis (1,5 ha) irgi apsuptas pelkynų. Tai tipiškas distrofinio tipo aukštapelkis ežeras, kuriame auga daugybė mažažiedžių vandens lelijų. Rūdninkų pietryčiuose, kontinentinių kopų apribotuose pelkynuose, yra „Gulbino“ ežeras. DAUGIAU

Atsiskyrėlio kalnas

Prie Kernavo ežero stūkso Atsiskyrėlio kalnas. Rūdninkų kaimo gyventojai pasakoja, kad šioje vietoje XIX a. gyveno atsiskyrėlis, kuris, pasak legendos, kepure sunešė iš ežero smėlį ir supylė kalną.

Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

DSC_8496       DSC_2548       DSC_8609

Dabartinė Kristaus Žengimo į dangų akmeninė bažnyčia pastatyta 1847-1852 m. pagal žinomo istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto projektą. Aukšta varpinė (40 m) su dvejais vartais iš šonų – reta architektūroje kompozicinė jungtis. Bažnyčioje daug dailės paminklų, kurių vertingiausi – XVIII-XIX a. paveikslai: kunigo R. Kalinovskio portretas, „Kristaus žengimas į dangų“ ir „Marija“ – respublikinės reikšmės paminklai. DAUGIAU

Eišiškių turgavietė ir šalia esančios gatvės

DSC_8513       DSC_8545-Edit       DSC_8532

Eišiškės yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, esanti į pietus nuo Vilniaus , prie Baltarusijos sienos. Eišiškių pavadinimo genezė siejama su bajoro Eikšio (Eišio) vardu. XVI a. Lietuvos metraštis mini, kad Eišiškės įkūrė legendinio žemaičių kunigaikščio Mantvilo sūnus, Erdvilo būrio vadas Mikšys.

Dvi Eišiškių miesto dalys susiformavo dar XIII-XIV a. 1969 m. Eišiškių turgavietė ir šalia esančios gatvės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. DAUGIAU

Eišiškių piliavietė

ejszyszki 857

Buvusi XIV-XV a. mūrinė Lietuvos pilis, gynusi nuo priešų rytines sienas. Manoma, kad XIV a. antroje pusėje ji priklausė didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonos Onos tėvui Sudimantui. XVI a. metraštininkai mini Eišiškių pilį kaip vieną seniausių lietuvių pilių. Savo formomis asocijuojasi su bokštinio tipo gynybiniais statiniais, plačiai žinomais XIII a. Volynėje ir Nemuno aukštupyje. DAUGIAU

Rėžių akmuo

reziu-akmuo-1

Netoli Butrimonių įsikūręs Rėžių kaimas. Čia 1989 metais buvo surastas akmuo, nedaug mažesnis už garsųjį Puntuką. Akmens svoris apie 20 t. Neseniai čia atvežta dar 10 akmenų, kurie simbolizuoja Lietuvos vardo tūkstantmetį. DAUGIAU

Kaniūkų kryžius

DSC_1922       DSC_2005       DSC_1948

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos-Baltarusijos dabartinės sienos, prie Šalčios upės. 1920-1939 m. Kaniūkai priklausė Lenkijos valdomo Vilniaus krašto Lydos apskrities Benekainių valsčiui. 1943 m. rudenį kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Savisaugininkai trukdė tarybiniams partizanams veikti, ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius, kitų turtą, nepakluso reikalavimas nusiginkluoti. Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimo savisaugininkų priešinimosi, tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m.  sausio 29 d. naktį sovietų partizanų rinktinė, sudaryta daugiausia iš buvusių Kauno geto kalinių žydų bei tarybinių karo belaisvių, vadovaujama Jakovo Prennerio, užpuolė Kaniūkų kaimą ir sudegino jo gyventojus. Žuvo virš 100 žmonių. Tokios žudynės turėjo būti „bausmė“ už savigynos organizavimą. Kaniūkų gyvenvietėje pastatytas kryžius nužudytiems gyventojams atminti. DAUGIAU

Butrimonių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

DSC_2498       DSC_2529       DSC_2512

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1799 metais pagal Karolio Podčašinskio (Jašiūnų dvaro autoriaus) projektą. 1890 m. ji buvo atnaujinta. Bažnyčia išlaikė vienos navos pirmykštį planą. Interjeras jaukus, sienos apmuštos stačiomis lentelėmis, grindys ir lubos irgi lentinės. Yra trys altoriai. Bažnyčios fasade originalus balkonas su baliustrada, Kristaus statula. Butrimonių bažnyčioje yra saugomi 7 dailės paminklai – XVIII a. žvakidės. Šalia bažnyčios – Naujųjų Rakliškių dvaro savininkės Paulinos Houvaltienės, 1901 m. statyta varpinė. Prie bažnyčios yra išlikę Houvaltų šeimos kapai. DAUGIAU

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A3 (48km)

a3
A3

ŠALČININKAI – POŠKONYS (20 km) – LASTAUČIKAI (1 km) – RIMAŠIAI (2,5 km) – BĖČIONYS (3,5 km) – DIEVENIŠKĖS (3,6 km) – URELIAI (9 km) – NORVILIŠKĖS (4 km)

Vagnerių rūmai

DSC_8976       DSC_9050       DSC_9014

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Poškonių etnografinis muziejus

DSC_9206       DSC_9096       DSC_9086

Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras įrengtas atstatant senosios Poškonių mokyklos pastatą ant esamų pamatų, atkuriant autentiško pastato tūrį ir fasadinę išraišką. Nedideliame muziejuje galima pamatyti XIX-XX a. a. indus ir ūkio įrankius, surinktus Dieveniškių apylinkėse. Informaciniame centre taip pat veikia audimo staklių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių ir rinktinių raštų juostų rinkinių ekspozicija. Taip pat Jūs galite apžiūrėti akmeninių skulptūrų parkelį, užsisakyti ekskursijos vadovą, įsigyti informacinių leidinių apie parką. DAUGIAU

Poškonių tvenkinys

DSC_9218       DSC_9230       DSC_9076

Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Tuo metu kaimas priklausė Arlaviščių dvarui, dvarininkui Jonui Žemlai. Pagal sodybų ir pastatų išdėstymą kaimavietė yra gatvinė, rėžinė, užstatyta vienpusiai. Žmonės nuo seno namus ir sodybas puošdavo savo rankomis išgražintais dirbiniais. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertinga yra senoji gatvė. Sodybos statytos XIX a. pabaigoje. 2008 m. ant Gaujos buvo įrengtas 27 ha Poškonių tvenkinys. Tvenkinio paplūdimyje įrengtos pavėsinės, vaikų žaidimų kompleksas, laužavietės, persirengimo kabinos. Į paplūdimį nutiestas privažiavimo kelias. DAUGIAU

Lastaučikų gatvinis kaimas

Prie Poškonių tvenkinio glaudžiasi ir Lastaučikų kaimas. Jis priklauso didžiausiai, gatvinių kaimų grupei.

Poškonių pilkapynas

DSC_9638       DSC_9597       DSC_9600

Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai. Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai. DAUGIAU

Grybiškių ažuolas

DSC_9642       DSC_9692       DSC_9672

Tai didžiausias ir seniausias Dieveniškių istorinio regioninio parko ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. DAUGIAU

Grybiškių pušis

Grybiškių pušis. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis – pušis paprastoji. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Pušis labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Gribiškių pušies amžius apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas. Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonis ir Jurgelionis. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais. Objektas patogus lankyti, nes yra šalia parko turistinių pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutų. DAUGIAU

Mitologiniai akmenys „Jankelis“, Jankeliukas“, „Mokas“, „Užkeikta svodba“

Ledynės epochos gamtos paminklai yra mitologiniai akmenys. Didžiulių akmenys Jankelis ir Jankeliukas guli prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės. „Jankelis“ yra net 2,5 iš 3,6 m dydžio, siekia 1,3 m aukštį, „Jankeliukas“ šiek tiek mažesnis ir siekia 1,2 m aukštį. Pasak legendos, tai yra du muzikantai, kurie grįždami iš vestuvių nusprendė pailsėti. Sakoma, kad tam tikru laiku akmenys rasoja ir „ašaroja”. Šaltinių akmuo (kitaip „Užkeikta svodba“) yra Zajašiškių miško vietovėje netoli Žižmų. Pasakojama, kad šis akmuo esąs jaunosios motinos prakeiktas vestuvininkų pulkas. 2 km nuo „Užkeiktos svodbos“ Dieveniškių miško pilkapyno teritorijoje yra stulpo formos akmuo „Mokas“. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad jis turi gydomųjų galių ir ėjo prie jo gydyti ligų, prašė atitolinti nelaimes. DAUGIAU

Rimašių gatvinis kaimas

DSC_9850       DSC_0194       DSC_0266

Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. DAUGIAU

Bėčionių piliakalnis

DSC_9858       DSC_9697       DSC_9700

Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.). DAUGIAU

Dieveniškių urbanistikos kompleksas

Dieveniškės – istoriniu ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais. DAUGIAU

Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos rožantinės bažnyčia

DSC_9931

Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui. Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai. DAUGIAU

Urelių koplytėlė

Urelių kaimas prasideda ir baigiasi koplytėlėmis.Ties kryžkele, kur atsišakoja kelias į Daulėnus ir Norviliškes, galima pamatyti dailią medinę 2 m aukščio koplytėlę su keturšlaičiu skardiniu stogeliu. Koplytėlės viršuje yra medinis kryžius, viduje — skulptūrėlė. Dar viena koplytėlė stovi Urelių kapinaitėse, kuriose buvo laidojama dar Antrojo pasaulinio karo metais. Ši koplytėlė mūrinė, 6 m aukščio. Viduje yra 1,2 m aukščio Kristaus, nešančio kryžių, medinė skulptūra.

Norviliškių vienuolynas

DSC_9987       DSC_9969       DSC_0021-HDR

Norviliškių vietovė yra vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, apie 12 km į rytus nuo Dieveniškių, visai šalia Baltarusijos sienos. Nors paparastai minimas tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas. Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje Slovakijos Aukštųjų Tatrų Mitchyb Dolny pavyzdžiu. Jame buvo valgomasis su žalių koklių krosnimi ir 4 langais, taip pat buvo 6 aruodai grūdams supilti, antrame aukšte – miegamasis, kamara. Pastato apačioje buvo du rūsiai, dar du rūsiai – po bokštais. Visas pastatas buvo dengtas čerpėmis ir skiedromis. 1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai – po keturis iš LDK ir Lenkijos Karalystės. Deja, vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės. 1900-1915 m. pastate gyveno Žemės ūkio mokyklos studentės. 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas. DAUGIAU

AUTOMOBILIŲ TRĄSA – A4 (43km)

a4
A4

ŠALČININKAI – ŪTA (4,5 km) – STAKAI (9 km) – DAINAVĖLĖ (4,5 km) – POŠKONYS (7,5 km) – RIMAŠIAI (3,5 km) – BĖČIONYS (3,5 km) – DIEVENYŠKĖS (3,5 km) – ŽIŽMAI (3,5 km) – KRAKŪNAI (3,5 km)

Vagnerių rūmai

DSC_8976       DSC_9050       DSC_9014

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Stakų pilkapynas

Tai didžiausias Dieveniškių krašto pilkapynas (42 pilkapiai). Pilkapiai išsidėstę šiaurės–pietų kryptimi ištęstos trapecijos formos, maždaug 150 m ilgio, 50–90 m pločio plote. Tame pačiame lauke 1952 m, užfiksuotas I tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. 1952 m. tyrinėti 9 pilkapiai. Iš viso juose rasta I4 degintinių kapų; IX pilkapyje – net 5 iš jų. Rytinėje pilkapyno dalyje, pilkapiuose su akmenų vainikais, buvo laidojama V VI a. Vakariniame pilkapyno pakraštyje, iš smėlio supiltuose pilkapiuose su vienu–keliais grioviais papėdėje, rasta X-XII a. kapų. Iš jų minėtinas penktasis IX pilkapio kapas, šiame lobių ieškotojų apardytame kape archeologai dar rado XII a. būdingų: žiestos keramikos fragmentų, ylą, vytinės antkaklės ir žalvarinės apyrankės dalių, kelių rūšių rytų slavų gentims būdingų karolių, žalvarinį antsmilkinio žiedą.

Stakų ąžuolas

Stakų ąžuolas suformavęs gražią, plačiai išsikerojusią kūgio formos ir žemai esančią lają. Tai tipiškas medžio, kuris augo atvirame kraštovaizdyje, pavyzdys. „Laisvai“ augančių medžių laja prasideda žemai, ji būna plati, tanki, turi daug storų šakų. Taip yra todėl, kad pavieniams medžiams nereikia konkuruoti dėl šviesos ir erdvės. Jie gali plačiai „išskleisti“ šakas ir taip gauti daugiau šviesos. Ąžuolo kamieno apimtis 4,90 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 24 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus Stakų ąžuolui apie 1000 metų. DAUGIAU

Dainavėlės kalva

Dainavėlės kalva – tai aukščiausia Dieveniškių istorinio regioninio parko ir Šalčininkų rajono vieta. Jos aukštis – 262,2 metrai virš jūros lygio. Pamatyti kalvą galėsite įvažiavę į Stakų kraštovaizdžio draustinį.

Poškonių etnografinis muziejus

DSC_9206       DSC_9096       DSC_9086

Poškonių etnografinis muziejus (Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras) įrengtas atstatant senosios Poškonių mokyklos pastatą ant esamų pamatų, atkuriant autentiško pastato tūrį ir fasadinę išraišką. Nedideliame muziejuje galima pamatyti XIX-XX a. a. indus ir ūkio įrankius, surinktus Dieveniškių apylinkėse. Informaciniame centre taip pat veikia audimo staklių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių ir rinktinių raštų juostų rinkinių ekspozicija. Taip pat Jūs galite apžiūrėti akmeninių skulptūrų parkelį, užsisakyti ekskursijos vadovą, įsigyti informacinių leidinių apie parką. DAUGIAU

Poškonių pilkapynas

DSC_9638       DSC_9597       DSC_9600

Pilkapiai – tai mūsų protėvių kapai. Jie atsirado supylus sampilą virš palaidotų mirusiųjų. Aplink pilkapio sampilą dažnai aptinkami akmenų vainikai, kurie, pagal senovės žmonių tikėjimą, turėjo mirusiuosius saugoti nuo piktųjų dvasių. Dažnai pilkapių pagrinde aptinkamas degėsių ir pelenų sluoksnis, rodantis atliktas ugnies apeigas. Vėlesniuose pilkapiuose akmenų vainikus pakeitė grioveliai ar duobės apie sampilą. Yra pilkapių, kurių sampilai išgrįsti ar sukrauti iš akmenų. Pilkapiuose laidoti nedeginti ir sudeginti mirusieji, kai kur su mirusiaisiais laidoti ir žirgai. Poškonių pilkapynas yra Gaujos upės kairiajame krante esančiame miške. Pilkapyną sudaro 24 pilkapių grupė, išsidėsčiusi kalvos viršuje ir jos šlaituose. Sampilai nuo 5- 6 iki 12 m skersmens, 0,7 – 1,2 m aukščio. Didžiausias sampilas yra net 22 m skersmens ir 1,8 m aukščio. Pilkapių pagrindus juosia netaisyklingi akmenų vainikai. DAUGIAU

Grybiškių ažuolas

DSC_9642       DSC_9692       DSC_9672

Tai didžiausias ir seniausias Dieveniškių istorinio regioninio parko ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. DAUGIAU

Grybiškių pušis

Grybiškių pušis. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Medžio rūšis – pušis paprastoji. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Pušis labai ryškiai išsiskiria iš aplinkos savo amžiumi ir ypač grožiu. Gribiškių pušies amžius apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas. Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias jungiantis du kaimus: Poškonis ir Jurgelionis. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais. Objektas patogus lankyti, nes yra šalia parko turistinių pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutų. DAUGIAU

Rimašių gatvinis kaimas

DSC_9850       DSC_0194       DSC_0266

Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. DAUGIAU

Bėčionių piliakalnis

DSC_9858       DSC_9697       DSC_9700

Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.). DAUGIAU

Dieveniškių urbanistikos kompleksas

Dieveniškės – istoriniu ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais. DAUGIAU

Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos rožantinės bažnyčia

DSC_9931

Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui. Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų senumo varpai. DAUGIAU

Mitologiniai akmenys „Jankelis“, Jankeliukas“, „Mokas“, „Užkeikta svodba“

Ledynės epochos gamtos paminklai yra mitologiniai akmenys. Didžiulių akmenys Jankelis ir Jankeliukas guli prie kelio Šalčininkia-Poškonys-Dieveniškės. „Jankelis“ yra net 2,5 iš 3,6 m dydžio, siekia 1,3 m aukštį, „Jankeliukas“ šiek tiek mažesnis ir siekia 1,2 m aukštį. Pasak legendos, tai yra du muzikantai, kurie grįždami iš vestuvių nusprendė pailsėti. Sakoma, kad tam tikru laiku akmenys rasoja ir „ašaroja”. Šaltinių akmuo (kitaip „Užkeikta svodba“) yra Zajašiškių miško vietovėje netoli Žižmų. Pasakojama, kad šis akmuo esąs jaunosios motinos prakeiktas vestuvininkų pulkas. 2 km nuo „Užkeiktos svodbos“ Dieveniškių miško pilkapyno teritorijoje yra stulpo formos akmuo „Mokas“. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad jis turi gydomųjų galių ir ėjo prie jo gydyti ligų, prašė atitolinti nelaimes. DAUGIAU

Žižmų etnografinis kaimas

etnografiniai-žižmai-1

Kaimas įsikūręs tarp Gaujos upės intako Berželio ir šiaurinėje pusėje esančios aukštumos, prie Dieveniškių – Geranainių kelio. Nuo Žižmų kaimo iki rajono centro 30 km, iki Dieveniškių miestelio- 3 km. Istorijos šaltiniuose minima, kad jau 1385 m. Dieveniškių vardą mini Kryžiuočių ordino žvalgai, čia jau buvęs dvaras – aplinkinių teritorijų feodalinis centras, neginčijama, kad ir Žižmų kaimas įėjęs į dvaro valdas. Seniausiame žinomame Žižmus mininčiame istoriniame 1737 m. dokumente nurodoma, kad kaime gyveno 7 šeimos. Sodybų gerokai padaugėjo XVIII a. antroje pusėje (1775 m. jų jau 13). XIX a. viduryje, prieš panaikinant baudžiavą, kaimavietė jau buvo visiškai susiformavusi. Nuo pat kaimo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose XVIII a. pradžios iki šiol minima Šilabritų pavardė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime veikė „Ryto“ draugijos globojama privati 4 klasių pradžios mokykla, Šv. Kazimiero draugijos skyrius, buvo lietuviška skaitykla. Kaimo sodybos skiriasi sklypo forma, pastatų vieta gatvės atžvilgiu, skaičiumi bei jungimu, tvorų padėtimi. DAUGIAU

Memorialinė vieta Gintarui Žaguniui atminti Krakūnuose

memorialine-zaguniui-1

G.Žagunis gimė 1957 metais Pakruojo rajone, mokėsi Trakuose ir Lentvaryje. Baigęs Vilniaus statybos technikumą dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje. Pasienio tarnybą G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkritį. 1991 m. vasarį buvo paskirtas Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki savo žūties budėjo Krakūnų kelio poste. Tuo metu SSRS kariškiai padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbusius pareigūnus. 1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarius pavojingai situacijai buvo nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį G. Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę. 2004 m. lapkritį G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas – ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų. DAUGIAU

Scroll to Top