Įžymūs žmonės

  • 1953 – 1932

  • VLADYSLAV KOZAKEVIČ

    Vladislav Kozakevič (1953 m. gruodžio 8 d. Šalčininkuose, Lietuvos TSR) – Lenkijos šuolininkas su kartimi, 1980 m. vasaros olimpinių žaidynių čempionas, tris kartus pasaulio rekordininkas, 1977 m. ir 1979 m. Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionas, 10 kartų Lenkijos čempionas.

    Gimė 1953 m. gruodžio 8 d. Šalčininkuose. 1980 m. vasaros olimpinių žaidynių metu Maskvoje pasižymėjo ne tik laimėdamas aukso medalį, bet ir vadinamuoju Kozakevič gestu. Finalinio šuolio metu stadione susirinkę žiūrovai įnirtingai kėlė įvairiausią triukšmą V. Kozakevičiaus šuolio metu, nes šio pagrindinis varžovas buvo TSRS lengvaatletis Konstantin Volkov. Peršokęs 5,78 m aukštį ir užsitikrinęs aukso medalį V. Kozakevič stadione susirinkusiems žiūrovams vaizdingai iškėlė suspaustą kumštį.

    Šis gestas buvo parodytas per visas olimpiadą transliavusias pasaulio televizijas, išskyrus TSRS. Šis gestas, kaip kovos simbolis prieš komunistinę santvarką susilaukė didelio palaikymo Lenkijoje, kurioje jau po mėnesio 1980 m. rugpjūtį prasidėjo Solidarumo judėjimas. Po olimpiados TSRS ambasadorius Lenkijoje, pareiškė kad iš V. Kozakevič turėtų būti atimtas medalis už nepagarbą sovietų žmonėms, Lenkijos valdžia atsakė, kad tai buvo ne gestas, o rankos spazmas. 1998–2002 m. buvo Gdynios miesto tarybos narys.


  • ANA KREPŠTUL

    ana-krepstulGimė 1932 m. Tabariškių kaime. Nuo vaikystės pasižymėjo savo talentu ir meile menui. Būtent menas ir tapyba padėjo Anai kovoti su sunkia osteoporozės ir kaulų tuberkuliozės liga, kuria mergaitė susirgo turėdama vos 10 metų. Jos kūryba buvo tarsi pabėgimas nuo 77 kaulų lūžių, o kiekvienas peizažas, portretas, gėlės, katinai, Mergelės Marijos paveikslai – pasakojimas apie tai, kas jai tuo metu buvo svarbu. Jos tapyba yra gyva, prisotinta spalvomis ir šviesa. Svarbią vietą kūryboje užėmė ir žavėjimasis gimtųjų Tabariškių gamta. Merkio intakas, tvenkinių vandens spindėjimas, pievų gėlės nutapyti ir išsiuvinėti ant drobės.

    Ryšys su gamta, paprastumas ir dvasinė ramybė nepaisant priešinimuisi likimui įrodė, kad jos kilmingas ir garbingas gyvenimas yra pavyzdys kiekvienam žmogui. Dvasininkai, draugai, daktarai, žurnalistai, politikai – visi važiavo į Tabariškių kaimą susitikti su ja, išgirsti gerą žodį, pasigrožėti jos paveikslais.

    Per visą savo gyvenimą Ana nutapė virš trijų su puse tūkstančių paveikslų, kurie šiandien yra privačiuose kolekcijose ir galerijose Lenkijoje, Lietuvoje, JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Australijoje, Kanadoje, Vatikane bei puošia daugelio bažnyčių sienas. 2005 metais Anai Krepštul įteiktas Šalčininkų rajono garbės piliečio vardas, o 2008 metais po mirties ji buvo apdovanota Lenkijos atgimimo Kryžiumi.
    Mirė 2007 metais spalio 12 d. Tabaryškėse.

  • 1888 – 1906


  • JUZEFAS OBREMSKIS

    Juzefas ObrembskisGimė 1906 metų kovo 19 dieną Novy Skaržine (Lenkija). 1925 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, po metų buvo priimtas į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultetą, kurį 1932 m. baigė. Tais pačiais metais birželio mėnesį buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas Dievo tarnystei į Turgelius. 1950 m. klebonas paskirtas dirbti Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją.

    Nepaisydamas draudimų kunigas aktyviai atliko ganytojo pareigas, rūpinosi ne tik dvasiniu parapijiečių gyvenimu, bet ir pagyvenusiais kunigais, besislapstančiais nuo bolševikų. Daug parapijiečių išgelbėjo nuo tremties. Vilniaus krašto dvasinis tėvas nenuleido rankų nei vokiečių, nei komunistų persekiojamas, iki gyvenimo pabaigos rūpinosi tautiečių dvasiniu gyvenimu.

    Vilniaus krašto patriarchas mirė 2011 metų birželio 7 dieną Maišiagaloje. Už aktyvų ganytojo darbą yra apdovanotas Lenkijos prezidento ordinu „Polonia Restituta“, Auksiniu kryžiumi, „Už nuopelnus Lenkijai“.

  • MYKOLAS SOPOČKA

    Mykolas SopočkoGimė 1888 m. Juševščiznoje, dabartinėje Baltarusijoje. Baigė Vilniaus dvasinę seminariją ir 1914 m. buvo įšventintas dvasininku. 1914–1918 metais buvo Tabariškių parapijos vikaras. Vėliau gyveno Varšuvoje, kur studijavo teologiją Varšuvos universitete ir papildomai pedagogiką, taip pat buvo karo kapelionas. 1924 m. atvyko į Vilnių, toliau dirbo karių ganytoju ir organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. 1927–1932 metais buvo Vilniaus seminarijos dvasinis tėvas, o nuo 1928 m. dirbo Stepono Batoro universiteto Teologijos fakulteto ir dvasinės seminarijos dėstytoju.

    Atsidavęs mokslo ir didaktinei veiklai dirbo ganytoju, skatino tikinčiųjų katalikiškų draugijų veiklą, taip pat klausėsi išpažinčių vienuolių kongregacijose. 1934–1938 ėjo Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas. 1933 m. susitiko su seserimi Faustina Kovalska ir tapo jos nuodėmklausiu bei dvasiniu vadovu. Padėjo jai suvokti apreiškimus ir įsitraukė į Dievo gailestingumo skelbimą. Įsakė seseriai rašyti „Dienoraštį“, paskatino nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, išspausdino pirmąsias Dievo gailestingumo maldas. Siekė, kad Bažnyčios valdžia paskelbtų Dievo gailestingumo šventę ir patvirtintų jo kultą. Mokslo darbuose skelbė kulto biblinius ir teologinius pagrindus.

    Mirė 1975 m. Balstogėje. Ten pat 2008 m. buvo paskelbtas palaimintuoju.

  • 1794 – 1786


  • MYKOLAS BALINSKIS

    Gimė 1794 metais Terespolyje, netoli Vitebsko. Gimnaziją baigė Vilniuje, toliau mokslus tęsė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematinių mokslų fakultete. 1814 m., gavęs filosofijos magistro laipsnį, M. Balinskis perėjo mokytis į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Priklausė šubravcų draugijai, kartu su universiteto profesoriais, bei įtakingais miesto gyventojais.

    Po 1831 metų sukilimo išvažiavo į Varšuvą, 1848 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Jašiūnų dvare. Suvaidino svarbų vaidmenį formuojant Lietuvos istoriografijos tematiką ir probleminius mazgus. 1837 m. parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. Be Vilniaus istorijos, istorikas parašė Lenkijos istoriją, Vilniaus miesto statistinį aprašymą, atsiminimus apie karalienę Barborą, atsiminimus apie Joną ir Andrių Sniadeckį, istorinių raštų dvitomį, istorijos studijas.

    Kartu su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński“. Buvo Vilniaus archeologinės komisijos vicepirmininkas, Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos narys.


  • KAROLIS VAGNERIS

    Karolis Vagneris

    Gimė 1786 metais tuometinėje Prūsijoje. Pasižymėjo kaip garsus Vilniaus vaistininkas, vienas iš penkiolikos Vilniaus medicinos draugijos (VMD) steigėjų, aktyvus visuomenės veikėjas, palikęs ženklų pėdsaką Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje. Periodiniame farmacininkų leidinyje „Vilniaus farmacijos žinynas“ jis skelbė publikacijas ne tik apie toksikologinius tyrimus, atliekamus jo Žydrosios vaistinės laboratorijoje, vaistų technologiją, bet ir apie Anglijos, Prancūzijos farmacijos raidą.

    Vagnerio karjerą sužlugdė carinės valdžios represijos. Už anticarinę veiklą buvo kalinamas Peterburgo kalėjime, nuo 1830 m. dvejiems metams ištremtas į Sibirą. Po ilgų nelaisvės metų grįžo į Lietuvą ir kartu su žmona Ana nusipirko Šalčininkų dvarą ir persikėlė ten gyventi. Dvaras buvo rūpestingai puoselėjimas, o ūkis modernizuojamas.

    Po Karolio Vagnerio mirties dvarą ėmė valdyti jo sūnus Olgierdas, o jam mirus – šio sūnus Vitoldas. Šalčininkų dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu, į ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos.

  • 1768 – 1756

  • JONAS SNIADECKIS

    Jons Sniadeckis

    Gimė Žnine, dabartinėje Lenkijoje. Poznanėje baigęs Lubranskio kolegiją, 1772-1775 m. Krokuvos universitete studijavo matematiką ir filosofiją. Novodvorskių gimnazijoje dėstė matematiką, fiziką, logiką, politinę ekonomiką. 1778 m. išvyko tobulintis į Vakarų Europos mokslo centrus: Getinbergo universitetą, Sorboną.

    1781 sugrįžo į tėvynę ir Krokuvos universitete ėmė vadovauti aukštosios matematikos ir astronomijos katedrai. Šiuo laikotarpiu Jonas Sniadeckis išleido aukštosios algebros vadovėlį, skelbė astronominių stebėjimų duomenis, sukūrė veikalą apie Koperniką.

    1806 m. paskirtas Vilniaus universiteto astronomijos profesoriumi, o 1807-1815 Vilniaus universiteto rektoriumi. Išleido sferinės trigonometrijos veikalą, filosofinių veikalų, du iš jų: “Apie metafiziką” ir “Apie filosofiją”. Jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.
    1824 – 1828 metais Jono Sniadeckio iniciatyva buvo pastatytas Jašiūnų dvaras. Čia buvo sukaupta turtinga biblioteka, paveikslų kolekcija, Jonas Sniadeckis įsirengė nedidelę observatoriją. Jašiūnų dvaras tapo Vilniuje gyvenančios inteligentijos traukos vieta. Čia Jašiūnuose sulaukęs 74 metų Jonas Sniadeckis ir mirė. Šeima nutarė jį palaidoti miškelyje priešais rūmus, dešiniajame Merkio krante, kur dvaro šeimininkas mėgo vaikščioti.


  • ANDRIUS SNIADECKIS

    Andrius SniadeckisGimė 1768 m. Žnine, dabartinėje Lenkijoje. 1787-1791 metais studijavo mediciną Krokuvos universitete, tobulinosi Paduvos, Edinburgo, Londono, Vienos universitetuose. 1797-1832 metais buvo Vilniaus universiteto chemijos profesorius. Vilniaus universitete įrengė chemijos laboratoriją, parašė pirmąjį Lietuvoje chemijos vadovėlį , taip pat buvo vienas iš chemijos lenkiškosios terminologijos kūrėjų.

    Laikomas biochemijos pradininku Lietuvoje, o jo veikalas „Organinių kūnų teorija“ buvo vienas pirmųjų biologijos ir biochemijos vadovėlių pasaulyje, išverstas į prancūzų ir vokiečių kalbas. Propagavo higieną, sveiką mitybą, fizinį lavinimą, ragino tobulinti medicinos pagalbą. Buvo vienas iš žurnalo „Dziennik Wileński“ ir Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, pirmasis žurnalo redaktorius ir draugijos pirmininkas. Priklausė Šubravcų (Nenaudėlių) draugijai, nuo 1819 m. buvo jos prezidentas. Uždarius Vilniaus universitetą dėstė Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje. Mirė Vilniuje.

  • 1793 – 1485


  • POVILAS KSAVERAS BŽOSTOVSKIS

    povilas-ksaveras-bzostovskisGimė 1739 m. Vilniaus krašte. Jo tėvais buvo iškilus lietuvių rašytojas Juzefas Bžostovskis ir Slanimo seniūnė Liudvika iš Sadovskių. Būdamas trylikos metų pasirinko dvasininko kelią. Pirmiausia mokėsi Vilniaus Universiteto kunigų jėzuitų kolegijoje bei Varšuvos kunigų misionierių akademijoje. Vėliau studijavo prestižinėje Colegium Clementium Romoje.

    Po tėvo mirties Bžostovskis atsisakė dalies savo turtų ir nusipirko Merkinės dvarą prie Turgelių. Jį pavadino Pavlovu. Didžioji dauguma valstiečių ūkių buvo tušti, palivarkai sugriuvę, todėl abejotinos vertės Merkinės dvaro turtų įsigijimas labai nustebino vietinius žemvaldžius. Niekas negalėjo net įtarti, kad jau greitai čia bus įvykdytas dar niekur pasaulyje neregėtas eksperimentas, kurio dėka suorganizuota valstiečių bendruomenė pasieks laimės ir gerovės aukštumas.

    1769 m. išleido įstatymą, kuriuo remiantis turėjo būti organizuojamas gyvenimas Pavlovo valdose. Remiantis šiuo įstatymu buvo paskelbta savivaldos Respublika, kurią sudarė mokesčius mokantys piliečiai, bajorai, nuolatiniai gyventojai ir kampininkai. Prezidentu pasiskelbė pats Bžostovskis. Rotušėje nuo 1769 m. veikė mokykla piliečių vaikams. Čia vykdavo ir piliečių susirinkimai-sesijos. Kosciuškos sukilimo pralaimėjimas ir paskutinis Lenkijos-Lietuvos padalinimas tapo pagrindine Pavlovo Respublikos žlugimo priežastimi.

    Prieš Lenkijos-Lietuvos padalijimą P. K. Bžostovskis nusprendė parduoti Pavlovo turtus grafui Friderikui Mošinskiui. Naujajam savininkui jis iškėlė sąlygą stropiai laikytis Pavlovo turto įstatymų. Tuomet emigravo iš Varšuvos, gyveno Drezdene, vėliau Italijoje. Po penkerių buvimo užsienyje metų grįžo į Vilnijos kraštą, ligotas ir praradęs turtus. Nusipirko nedidelį namą ir apsigyveno Turgeliuose. Paskutiniuosius gyvenimo metus P. K. Bžostovskis atidavė išganytojiškai ir kūrybinei veiklai. Mirė 1827 m. lapkričio 17 d., būdamas 88 metų.


  • STANISLOVAS RAPALIONIS

    stanislovas-rapolionisGimęs apie 1485–1500 netoli Eišiškių, vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.

    Kilęs iš smulkių lietuviško Eišiškių valsčiaus neturtingų bajorų, kurie neturėjo valdinių, savo buitimi ir turtu nesiskyrę nuo valstiečių. Buvo silpnos sveikatos, mažo ūgio ir kuprotas, bet neeilinio talento, apdovanotas skvarbiu protu ir iškalba. Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose.

    Rapolionis gerai mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų, o taip pat lietuvių bei lenkų kalbas (vokiškai nemokėjo). Buvo puikus oratorius – savo paskaitas tarsi deklamuodavo.
    Vertė į lenkų kalbą Bibliją, manoma, kad ją pirmasis pradėjo versti ir į lietuvių kalbą (vertimas neišliko), išvertė giesmių, iš kurių viena „Giesmė apie kentėjimą Jėzaus Kristaus“ paskelbta M. Mažvydo giesmyne (1570), parašė teologinių darbų lotynų kalba.

    Savarankiškai dirbęs vos vienus nepilnus metus, Rapolionis nesuspėjo iki galo atskleisti visų savo intelektualinių pajėgų. Tačiau ir per trumpą laiką jis paliko ryškius pėdsakus trijų tautų – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kultūros istorijoje.

Scroll to Top