Teminiai maršrutai

Kultūrinio turizmo maršrutas “Medinė architektūra”

T

VILNIUS – KETURIASDEŠIMT TOTORIŲ (19 km) – SKURBUTĖNAI (3 km) – RŪDNINKAI (21 km) – KARUŽIŠKĖS (16 km) – JAŠIŪNAI (15 km) – GOJUS (3 km) – VILKIŠKĖS (13 km) – TURGELIAI (9 km) – AKMENYNĖ (9 km) – TABARIŠKĖS (16 km) – MEDININKAI (21 km) – ŠUMSKAS (27 km) – KENA (8 km) – BUIVYDŽIAI (24 km) – BEZDONYS (20 km) – NEMENČINĖ (8 km) – EITMINIŠKĖS (11 km) – VILNIUS (32 km)

Keliaudami šiuo maršrutu pamatysite Šalčininkų ir Vilniaus rajono medines bažnyčias, pakerėsiančias savo kuklumu ir derme su gamta. Kraują kaitins legendomis apipintos gūdžios girios ir atgimusi Medininkų pilis. Nuo jos kuorų atsiveria įspūdingas kalvotas apylinkių kraštovaizdis. Jei į laisvę paleisite vaizduotę, tolumoje išvysite ir atžygiuojančius kryžiuočių legionus…

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė

Keturiasdešimt totorių mečetė

1397 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1350-1430) Lietuvoje apgyvendino kelis šimtus kilmingų Krymo totorių šeimų. Jie turėjo saugoti Trakus ir Vilnių. Mainais iš kunigaikščio gavo privilegijų – galėjo išlaikyti savo tikybą ir papročius. Anot legendos, vienas prie Vokės upelio gyvenantis totorius vedė keturias moteris, o kiekviena jų pagimdė po 10 sūnų. Tą vietovę imta vadinti Keturiasdešimties Totorių kaimu. Jame totoriai gyvena iki šiol. Tai įspūdingas stačiakampio plano gatvinis kaimas su trejomis vietinių gyventojų kapinėmis ir mečete.

Lietuvoje tėra keturios viekiančios musulmonų šventyklos. Viena jų – Keturiasdešimties Totorių kaime. Keturkampiai mediniai maldos namai iškilo 1815 metais. Jie ypatingi – vieninteliai iš visų LDK mečečių neturi mihrabo. Mečetė padalyta į vyrų ir moterų patalpas, į kurias galima patekti pro atskirus įėjimus. Maldos namai veikė ilgus metus, kol sovietų valdžia juos uždarė. Tikintiesiems jie grąžinti tik 1980 metais. Dabar tai – šalies musulmonų dvasinis centras. Mečetę supa XVI – XVII a. kapinaitės su lauko akmenų antkapiais. DAUGIAU

Skurbutėnų koplyčia

Prie kairiojo Vokės intako Asdrės upelio įsikūręs tipiškas gatvinis kaimas – Skurbutėnai. Prie pagrindinės Skurbutėnų gatvės už nedidelės akmeninės tvoros stovi medinė koplyčia. Pastatyta 1746-aisiais. Po 1855 metų remonto koplyčia išliko iki mūsų dienų liudydama audringus įvykius. Dėl 1812 metų karo ir 1863 metų sukilimo Dievo namai kurį laiką stovėjo tušti. Koplyčia – neįmantrus statinys, iš pažiūros primenantis kiek didesnę stačiakampio plano kaimo trobą nupjautais kampais altoriaus dalyje, su šonine zakristija. Bokšto virš stogo nėra, todėl kryžius pritvirtintas ant pastato frontono. Bažnyčioje yra trys paminkliniai dailės kūriniai. Tai molbertinės tapybos paveikslas „Alegorija“ (XIX a.), 1749 metų žvakidės. XIX a. arnotas.

Rūdninkų Švč. Trejybės bažnyčia

DSC_1003       DSC_1028-HDR       DSC_1012

Rūdninkai – kaimas dešiniajame Merkio krante, Rūdninkų girioje, įsikūręs prie senojo Vilniaus-Krokuvos kelio. XV-XVII a. Rūdninkų giria buvo karališkos medžioklės rezervatas, kur kunigaikštis Kazimieras pastatė medžiotojų namus. 1470 metais kunigaikštis įsakė medžioklės dvare aplinkinių kaimų parapijiečiams pastatyti koplyčią. Deja, ji sudegė, tad kaimo gyventojai panoro turėti bažnyčią. Atsirado ir dingstis: pašautas lokys užpuolė kunigaikštį, bet valdovą išgelbėjo padėjėjas. Bažnyčią pastatė Kazimiero sūnus Žygimantas Senasis ir papuošė kunigaikščio išgelbėjimo votu „Lokio letena“. XVI a. joje buvo nakčiai pastatytas karstas su karalienės Barboros Radvilaitės palaikais, kai gedulingos eitynės ją lydėjo iš Krokuvos į Vilnių. XVII a. viduryje maldos namus ir medžioklės dvarą sudegino Rusijos kazokai. Dabartinė medinė bažnyčia stovi nuo 1790 metų. XIX a. viduryje ją puošė iš uždarytos Trakų bernardinų bažnyčios pervežtas altorius. Šiuo metu joje kabo ant medžio lentų tapyti XVII a. paveikslai „Marija su kūdikiu“ ir „Šventoji šeima“, XVIII a. taip pat ant medžio tapytas paveikslas „Kristaus apraudojimas“, XIX a. altorius su medžio skulptūromis. DAUGIAU

Karužiškių pažintinis „Miško turtai“ takas ir „Gyvasis kampelis“

Geriausiai pažinti mišką galima Parudominos girininkijoje. Miškininkai savo rankomis įrengė kilometro ilgio taką ir kviečia lankytojus susipažinti su miško augalais, čia gyvenančiais gyvūnais ir paukščiais. Take girininkai išdėliojo informacines lenteles, pasakojančias apie rūšinę medynų sudėtį, kvartalinių linijų tinklą, medžių rūšių kaitą, miško ardus ir svarbiausius miškininkų darbus. Bet įdomiausia keliauti šiuo taku turėtų būti jauniesiems miško lankytojams: jiems pasakojama apie madžių bei miško naudą ir kaip nepeklysti miške. Girininkijos kieme jie gali pamatyti gyvenančius danielius, muflonus, meškėnus bei fazanus. DAUGIAU

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia

DSC_0749-Edit

Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams – 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a. pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų. Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia. Ši kukli medinė bažnyčia – Jašiūnų miestelio puošmena. DAUGIAU

Gojaus Šv. Nikolajaus stebukladario cerkvė

8

Gojus – tai senas gatvinis kaimas, o jame šventa vieta – medinė vienanavė Šv. Nikolajaus Stubukladario cerkvė, čia stovinti nuo 1937 metų. Cerkvė dabar priklauso beveik šešiasdešimt narių turinčiai sentikių bendruomenei. DAUGIAU

Vilkiškių dvaras

DSC_0641       zzz_8513       DSC_8519

Medinės architektūros dvarą Merkio slėnyje 1847 metais pastatė bajorai Domochovskiai. Jie dvaro rūmus – stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės – papuošė mezoninu su dviaukščiu portiku. Kiekvienas aukštas buvo paremtas graikščiomis kolonomis, į namus vedė platūs laiptai, o nuo langų kaskadomis krito mediniai raižiniai. Rūmus juosė parkas su liepų ir ąžuolų alėjomis, didingais maumedžiais. Bet už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia Domochovskių dvarą konfiskavo. Sovietmečiu čia veikė mokykla. Šiuo metu dvaras rekonstruojamas. Vėliau jis duris atvers kultūriniams renginiams, edukacinėms programoms. DAUGIAU

Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

DSC_0255       turgelių-bažnyčia-3       DSC_0257

Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą.

Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje. DAUGIAU

Pavlo Ksavero Bžostovskio kraštotyros muziejus

Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė priklausė ne vienai didikų šeimai: Radvilų, Sluškų, Potockių, Duninų, Sanguškų, Korsakų. 1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų. DAUGIAU

Akmenynės Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

DSC_0227       DSC_0218       DSC_0235

Kaip unitų bažnyčia minima 1830 metais Turgelių bažnyčios vizitacijoje. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1928 metais, o 1945 m. buvo įkurta parapija.

Bažnyčia aukšta, vienanavė, fasadinėje pusėje turi išsikišusį keturkampį bokštą. Bažnyčios interjeras nėra labai turtingas, bet turi kelis dailės paminklus. Vienas iš jų – 1834 m. A. Valinavičiaus nutapytas paveikslas „Marijia Sopulingoji“. Kultūros paminklų sąraše – šventoriaus, aptverto akmenine sienele, vartų geležiniai ornamentuoti kryžiai. Taip pat yra 2 medinės XIX a. Angelų skulptūros. DAUGIAU

Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

DSC_0388       DSC_0392       DSC_0398

Tabariškių medinė Šv. Arkangelo mykolo bažnyčia – viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda. Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. DAUGIAU

Anos Krepštul muziejus

DSC_0347       muziejus-anakrepstul-4       muziejus-anakrepstul-6

Tabariškių daugiafunkciniame centre veikia liaudies tapytojos Anos Krepštul (1932-2007) muziejus. Ligota moteris per gyvenimą nutapė daugiau kaip 3 500 grožiu, gėriu ir ramybe alsuojančių paveikslų. 50 iš jų eksponuojama muziejuje, kiti pateko į kolekcijas Lietuvoje, Lenkijoje, JAV, Anglijoje, kitose šalyse. Jie puošia ir Rusijos Rostovo prie Dono bei Vitebsko Baltarusijoje bažnyčias. Atkurtas ir meninės kambarys. Jame galima pamatyti vežimėlį, kuriame sėdėdama menininkė tapė jos paveikslus. DAUGIAU

Medininkų pilis

medininkų-pilis-1

Senų senovėje giria buvo vadinama “mede”, o miško sargas, eigulys – medininku. Miškų apsuptuose Medininkuose jau XIV a. stūksojo mūrinė pilis su įspūdingu bokštu. Joje iki pat XV a. pradžios apylinkės gyventojai slėpdavosi nuo totorių ir vokiečių antpuolių. Medininkų pilis plotu buvo didžiausia gardinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Ji užėmė apie 2 ha plotą, o su apsauginiais grioviais ir pylimais – net 6,5 ha. Jos 14-15 m aukščio ir bemaž 1,8-1,9 m storio sienos ir keturi bokštai buvo sumūryti iš lauko akmenų bei degtinių plytų baltiškuoju plytų rišimo būdu. Sienų perimetras siekė 568 m. 11 m aukštyje buvo įrengtos šaudymo angos, prie jų iš kiemo pusės šauliai prieidavo medine galerija. Svarbiausiai Medininkų pilies 23 m aukščio bokštas stovėjo gynybinės sienos šiaurės rytuose. Jo būta penkių aukštų. Pilies kieme buvo keli mediniai pastatai. Pilis neseniai restauruota, bokšte įrengtas muziejus, nuo bokšto viršaus atsiveria puikus vaizdas į Medininkų miestelį ir apylinkes. DAUGIAU

Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Pakrikštijus Lietuvą viena iš septynių parapijų buvo įkurta Medininkuose, pastatyta bažnyčia. Vėliau čia įsikūrė reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. XVII a. Viduryje bažnyčia nusiaubė Rusijos kariuomenė. Dar kartą ji nukentėjo nuo Napoleono karių, o 1832 metais caro valdžia ir vienuolyną, ir bažnyčią uždarė. Naujji maldos namai pastatyti tik po šimto metų. Dabar bažnyčioje yra V. Slendzinskio paveikslo „Šv. Kazimieras” kopija ir vertingi barokiniai vargonai. 1194 metais įsteigus Šv. Kazimiero vienuolyną Medininkuose apsigyveno pranciškonai. DAUGIAU

Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

DSC_0472

Į miestelį turistus vilioja įspūdinga Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. Pirmąją medinę bažnytėlę šiose žemėse dar XVII a. pastatė dvaro savininkai Mykolas ir Halina Šumskiai. Šalia jie įkurdino ir vienuolius. XVIII a. jau dominikonai fundavo vėlyvojo baroko mūrinę bažnyčią. Ją statant dalyvavo garsus architektas Augustinas Kosakauskas. 1812 metais prancūzų kariuomenė nusiaubė medinį vienuolyną, todėl dabar galime gėrėtis 1833 metais baigtais mūryti naujais dviaukščiais L raidės formos klasicistiniais vienuolyno pastatais, kurie buvo sujungti su bažnyčia. XIX a. dominikonai išlaikė parapinę mokyklą ir špitolę, bet caro valdžia vienuolyną uždarė. Katalikai bažnyčią atgavo tik 1917 metais. Šiandien joje galima rasti dominikonų vertybių: XVIII a. tapytą konvento globėjo atvaizdą „Šv. Arkangelas Mykolas“ ir Švč. Mergelei Marijai dedikuotą paveikslą. Verta atkreipti dėmesį ir į XX a. pr. Nukryžiuotojo skulptūrą didžiajame altoriuje. Šumsko bažnyčioje yra palaimintosios Šv. Faustinos relikvijų. DAUGIAU

Kenos Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia

Istoriniuose šaltiniuose Kenos vardas minimas nuo XVI a. O XVII a. pabaigoje į miestelį atsikraustę vienuoliai bernardinai pastatė koplyčia, kuri veikė iki pat 1866 metų, kol caro valdžia ją uždarė. Tik 1920 metais pastatyti nauji maldos namai. Neįmantri, vienanavė bažnyčia suręsta iš medžio, dengta daugiašlaisčiu stogu, su nedideliu bokšteliu. Bažnyčioje yra trys altoriai ir vertinga medinė skulptūra „Nukryžiuotasis” bei gausiai ornamentutas metalinis kryžius. Švč. Aušros Vartų koplyčios Dievo Motinos paveikslas papuoštas dviem paauksotomis karūnomis. DAUGIAU

Buivydžių Šv. Jurgio bažnyčia

Kairiajame Neries krante įsikūrusių Buivydžių istorija siekia XVI a. Aštuonkamę Šv. Jurgio bažnyčią XVIII a. pabaigoje fundavo Mykolas Radziševskis. Bažnyčia buvo medinė, 1982 metais ji sudegė. Bet tikintieji nenuleido rankų: jau po ketverių metų jie galėjo melstis naujuose maldos namuose: buvo pastatyta labia panaši į senąją, tik mūrinė bažnyčia. Greta bažnyčios stove kvadratinio plano, smailios aukštos piramidės formos Radziševskių koplyčia-mauzoliejus.

Buivydžiai sužavės ne tik tradicine medine architektūra, bet ir vaizdingomis apylinkėmis, per Nerį kabančiu “bezdžionių” tiltu. DAUGIAU

Bezdonių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos bažnyčia

Nors Bezdonių kaimelis žinomas nuo XV a., kai jį aplankė didysis kunigaikštis Jogaila, vienanavė medinė Aušros Vartų Švč. Mergelės, Gailestingumo Motinos bažnyčia pastatyta tik 1937 metais. Ir tai veikė vos dešimt metų – sovietų valdžia ją uždarė. Tik 1988 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems. DAUGIAU

Nemenčinės miesto kapinių koplyčia

Klasicistinė vienbokštė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1855 metais vietoje sudegintos medinės. Pagrindiniai jos fundatoriai buvo lenkų kilmės bajorų Parčevskių šeima. Maždaug 1860 metais prie bažnyčios Parčevskiai pastatė medinę giminės koplyčią. Čia buvo palaidoti daugelis Vilniaus kraštui nusipelniusių šios giminės atstovų, tarp jų ir bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis.. Trijų navų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią puošia du XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios šoniniai altoriai ir aptaisas, kurie paskelbti dailės paminklais. DAUGIAU

Vilniaus krašto etnografijos muziejus

vilniaus-krasto-etnografijos-muziejus1

Kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniaus vyskupijoje įkūrė septynias parapines bažnyčias, viena iš jų pastatyta Nemenčinėje 1387 metais. Bet žmonių čia gyventa gerokai anksčiau, X a. stovėjo medinė pilis. XVI a. miestelio gyventojai buvo atleisti nuo mokesčių, bet už tai privalėjo prižiūrėti tiltus per Nerį iki pat Kernavės. 1794 metais lietuvių sukilėliai, vadovaujami Tado Kosčiuškos, prie miestelio susigrūmė su caro kariuomene. Verta užsukti į Vilniaus krašto etnografijos muziejų ir apžiūrėti daugiataučio Vilnijos krašto etninio paveldo ekspoziciją. Čia rengiamos ir tapybos, medžio drožybos bei rankdarbių parodos. Miestelyje dabar gyvena daug vilniečių, jį supančiuose miškuose, kurie užima apie 200 kvadratinių kilometrų plotą, mėgsta leisti laiką poilsiautojai. DAUGIAU

Eitminiškių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Bažnyčios istorija prasideda 1685 metais, kai šis miestelis buvo atiduotas vienuoliams misionieriams. Tada jie čia pastatė koplyčią. 1866-aisiais Rusijos valdžia ją uždarė ir sunaikino. Tik 1924 metais apylinkės gyventojų rūpesčiu buvo pastatyta medinė bebokštė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Po dešimties metų parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Ambraziejus Jakavonis (1886-1943). 1943 metais per Velykas į kleboniją įsiveržė Armijos Krajovos kareiviai, suėmė kunigą ir žiauriai nužudė. Kunigui atminti šventoriuje stove paminklinis akmuo. DAUGIAU

Kultūrinio turizmo maršrutas „Rytų Lietuvos lobiai"

T

VILNIUS – MEDININKAI (33 km) – JUOZAPINĖ (2 km) – TABARIŠKĖS (20 km) – TURGELIAI (7 km) – MERKINĖ (3 km) – ŠALČININKAI (24 km) – NORVILIŠKĖS (40 km) – DIEVENIŠKĖS (13 km) – BĖČIONYS (3,5 km) – RIMAŠIAI (3,5 km) – JAŠIŪNAI (38 km) – VILNIUS (30 km)

„Nuo Medininkų kalvų iki Dieveniškių kaimų“ – atradimų kupinas, egzotiškas maršrutas. Juo keliaudami atrasite neįtikėtinų vertybių, pamaloninsiančių jūsų širdį, akį ir ausį. Aplankysite Medininkų memorialą, seniausią ir didžiausią aptvarinę Medininkų pilį; akis ganysite aukščiausioje Lietuvos vietoje; tylą išgirsite šimtmečius skaičiuojančioje medinėje Tabariškių bažnytėlėje, o Paulavos respublikos dvaro griuvėsiuose, kaip niekur kitur, pajusite jums ir tik jums skirto laiko tiksėjimą… Čia, vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės šurmulio, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke išlikusiuose etnografiniuose kaimuose dar rasite tą patį, šimtmečiais ramiai besisukantį kaimo metų ciklą. O Norviliškių vienuolyno šešėliai pasakos nebūtin nugrimzdusias jos paslaptis.

Medininkų memorialas

medininkų-postas-1

1991 m. liepos 31 dieną Medininkų pasienio poste buvo nužudyti Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas; Policijos departamento kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas; Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Po žudynių gydytojai kovojo dėl Ričardo Rabavičiaus ir Tomo Šerno gyvybių. Po dviejų dienų, rugpjūčio 2-ąją, užgeso Vilniaus muitinės inspektorius Rabavičius – žaizdos buvo pernelyg gilios. Gyvas išliko tik Tomas Šernas.

Minint dešimtąsias 1991-ųjų tragedijos metines įrengtas memorialas – restauruotame posto vagonėlyje išlikę žuvusiųjų tarnybos vietoje naudoti daiktai, registracijos knyga, ant senų vagonėlio grindų palikta krauju paženklinta vieta. 2007 m. prie senosios Medininkų muitinės pastatytas paminklas žuvusiems pareigūnams atminti (architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas ).

Kasmet liepos 31-ąją Medininkuose ir Antakalinio kapinėse pagerbiamas čia žuvusių pareigūnų atminimas. DAUGIAU

Medininkų pilis

medininkų-pilis-1

Senų senovėje giria buvo vadinama “mede”, o miško sargas, eigulys – medininku. Miškų apsuptuose Medininkuose jau XIV a. stūksojo mūrinė pilis su įspūdingu bokštu. Joje iki pat XV a. pradžios apylinkės gyventojai slėpdavosi nuo totorių ir vokiečių antpuolių. Medininkų pilis plotu buvo didžiausia gardinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Ji užėmė apie 2 ha plotą, o su apsauginiais grioviais ir pylimais – net 6,5 ha. Jos 14-15 m aukščio ir bemaž 1,8-1,9 m storio sienos ir keturi bokštai buvo sumūryti iš lauko akmenų bei degtinių plytų baltiškuoju plytų rišimo būdu. Sienų perimetras siekė 568 m. 11 m aukštyje buvo įrengtos šaudymo angos, prie jų iš kiemo pusės šauliai prieidavo medine galerija. Svarbiausiai Medininkų pilies 23 m aukščio bokštas stovėjo gynybinės sienos šiaurės rytuose. Jo būta penkių aukštų. Pilies kieme buvo keli mediniai pastatai. Pilis neseniai restauruota, bokšte įrengtas muziejus, nuo bokšto viršaus atsiveria puikus vaizdas į Medininkų miestelį ir apylinkes. DAUGIAU

Aukščiausios Lietuvos kalvos: Aukštojo kalnas, Juozapinės kalnas

juozapinės-kalnas-2

Aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalnas. Kalvos aukštis siekia 293,84 m virš Baltijos jūros lygio. Aukštojo pavadinimas suteiktas pagerbiant vyriausio baltų dievo vardą. Visai šalia šios kalvos dunkso Juozapinės kalnas, kurio aukštis 292,83 m. Iki šiol jis laikytas aukščiausiu Lietuvos teritorijos tašku ir tokiu žymėtas visuose žemėlapiuose iki 2004 m. DAUGIAU

Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

DSC_0378       DSC_0391       DSC_0398

Tabariškių medinė Šv. Arkangelo mykolo bažnyčia – viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda. Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. DAUGIAU

Turgelių Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčios sienų tapyba

DSC_0535       DSC_0255       turgelių-bažnyčia-3

Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą.

Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje. DAUGIAU

Turgelių P.K. Bžostovskio kraštotyros

Su šlovinga Turgelių istorija galima susipažinti P.K. Bžostovskio kraštotyros muziejuje, kuriame eksponuojami Respublikos dvaro rūmų architektūriniai elementai, dokumentai ir leidiniai apie Paulavą. Muziejaus ekspoziciją sudaro 7 sekcijos, kuriuose yra apie 3 000 eksponatų: unikalių žemėlapių, dokumentų, itin retų knygų, maldaknygių, dvaro apyvokos daiktų. DAUGIAU

Paulavos Respublika. Buvusio dvaro rūmų liekanos

slideris-naujas-4       pavlovo-respublika-7       DSC_0544-Edit

Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė priklausė ne vienai didikų šeimai: Radvilų, Sluškų, Potockių, Duninų, Sanguškų, Korsakų. 1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų. DAUGIAU

Vagnerių rūmai

DSC_8976       DSC_9050       DSC_9014

Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris (czy Olgierd?)pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla. DAUGIAU

Norviliškių vienuolynas

DSC_9977       DSC_0002       DSC_9987

Norviliškių vietovė yra vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, apie 12 km į rytus nuo Dieveniškių, visai šalia Baltarusijos sienos. Nors paparastai minimas tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas. Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje Slovakijos Aukštųjų Tatrų Mitchyb Dolny pavyzdžiu. Jame buvo valgomasis su žalių koklių krosnimi ir 4 langais, taip pat buvo 6 aruodai grūdams supilti, antrame aukšte – miegamasis, kamara. Pastato apačioje buvo du rūsiai, dar du rūsiai – po bokštais. Visas pastatas buvo dengtas čerpėmis ir skiedromis.

1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai – po keturis iš LDK ir Lenkijos Karalystės. Deja, vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės. 1900-1915 m. pastate gyveno Žemės ūkio mokyklos studentės. 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas. DAUGIAU

Dieveniškių urbanistikos kompleksas

Dieveniškės – istoriniu ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Jis tipiškas senųjų lietuvių žemių, kuriam priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. Savo gatvių tinkle ir raida Dieveniškės siejasi su Šalčininkais, Geranainimis, Subatninkais ir kitais miestais bei miesteliais. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausi Dieveniškių urbanistinio paminklo elementai – keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Jie jungė miestelį su Vilniumi, Ašmena, Subatninkais, Geranainimis, Šalčininkais. DAUGIAU

Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos rožantinės bažnyčia ir varpinė

DSC_9942

Įkurta 1471 m., o dabartinė – medinė, statyta 1783 m. Bažnyčioje yra paminklinių vertybių – kryžius, 2 molbertinės tapybos paveikslai, 3 skulptūros, 2 varpai (išlieti 1743 5r 1840 metais). Bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklas Motiejui Valančiui, vyskupui, rašytojui.

Priešais bažnyčią 1903 m. pastatyta mūrinė 21 metro aukščio varpinė, joje yra beveik 200 metų DAUGIAU

Gaujos mokomasis takas

gaujos tako viržiai       gaujos-takas-4       OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Gaujos mokomasis takas įrengtas Dieveniškių girininkijoje, šalia Gaujos upės, Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje. Tako ilgis sudaro 1,7 km. Keliaujant galima susipažinti su čia esančia flora bei fauna. Take yra 18 stotelių, jo trasoje yra 61 vnt. įvairios įrangos – informaciniai stendai, tilteliai, suolai, apžvalgos bokštas ir kt. Dalis tako yra pritaikyta lankymui neįgaliesiems. Šalia tako yra įrengta stovėjimo aikštelė, atokvėpio vieta. Po tokios turiningos pažintinės kelionės svarbiausia yra nepamiršti po savęs sutvarkyti, o jau po to galima pasimėgauti nuostabiomis Dieveniškių apylinkių vaizdų nuotraukomis. DAUGIAU

Bėčionių piliakalnis

DSC_9858       DSC_9915       DSC_9861

Pirmą kartą Bėčionių piliakalnį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo Istorijos institutas. Tuomet piliakalnio aikštelėje archeologai aptiko kultūrinį sluoksnį bei keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Paskutinių archeologinių tyrimu metu rasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotos keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų (I-IV a.). Piliakalnyje užfiksuotas plonesnis ar storesnis kultūrinis sluoksnis II-I a. pr. Kr. – I-III a. po Kr.). DAUGIAU

Rimašių gatvinis-rėžinis kaimas

salcininkai-namas       DSC_0266       DSC_9829

Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. DAUGIAU

Jašiūnų dvaras ir parkas

DSC_0517       DSC_9242       DSC_8589

Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai. Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas.

Jašiūnai buvo svarbus praėjusio amžiaus kultūros centras – čia gyveno ir lankėsi daug žymių to meto žmonių. Balinskiai rūpinosi ir pramonės plėtra, todėl XIX a. Jašiūnuose pradėtas medienos perdirbimas – veikė lentpjūvės, terpentino fabrikas, vėliaus pastatyta kalvė ir vario liejykla. Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnus paveldėjo jo sūnus Konstantinas, paskutiniais dvaro savininkais buvo Aleksandras ir Ana iš Balinskių Peresvet-Soltanai. DAUGIAU

Scroll to Top